Placebo šeimynėliška savaitė. Tiksliau šešios dienos.

Iš ne(be)turėjimo, ką veikti, išvaliau šaldytuvą. Atkreipiau dėmesį, jog visą jo turinį galima be vargo dailiai išdėlioti per dvi lentynas, vieną kurių užimtų stiklainiai su bala žino kuo viduje. Tingiu eiti į parduotuvę, jei ką - visad galima griebtis butelio alaus. Yra netgi du!

Verkiant reikia naujos muzikos. Veik tūkstantis atlikėjų last.fm fonotekoje ir nieko, ko norėčiau paklausyti. Any suggestions?

Kaimynai ne visuomet yra tokie bjaurybės, kaip pasakojama miesto legendose. Šalimais gyvenanti močiutė davė mums kibirėlį didelių ir gražių braškių.
Šiandien pradėjau generalinį kambario tvarkymą. Kartu su augintoju sumeistravome spintai gana prabangią lentyną aptrauktą balta medvilne. Dar reikėtų įsigyti pakabą diržams bei kaklaraiščiams.

The summer is yet quite busy. Drinking & meeting (or vice versa) combo. Though I lack some time for reading.

Nuo to laiko, kai išvažiavo motina ir namų gerbūvio palaikymas persikėlė ant mano pačių, gyvenamojo ploto tvarkymą pradedu drabužių skalbimu skalbimo mašinoje. Nežinau kodėl, bet šitai man labai patinka.

Depeche Mode concert was cancelled. And the worst part is that there are nowhere else to go, nothing worth my efforts not only in Lithuania but also in neighbour countries. Except for Radiohead, but that's not soon enough.
What is more, it rains just too much. I need some dryness and warmth for holiday.

Per daug muzikos ima tiesiogiai kenkti sveikatai. Ne, ne dėl triukšmo. Tiesiog pasąmoningai pradedi į tam tikrus įvykius reaguoti taip, kaip kažkas kažkur dainavo. Or it's just me.

 I cracked a piece of broken glass...

Darbo dienomis arbatos puodelį statau dešinėje. Užstoja kompiuterio laikrodį.

Dievaiži, kaip nekenčiu visų tų sakinio formato kirčių per veidą iš serijos „tu elgeisi va šitaip va šlykščiai, o aš va šitoks va tobulybė tai iškenčiau ir elgiausi gražiai (nors galėjau nesielgti!)“. Ir apie kuo senesnius įvykius kalbama, tuo absurdiškiau visa tai atrodo. Pasidaro nuoširdžiai gaila, kad su tavimi nesielgė atsakančiai nemaloniai, bent neturėtų ką prikaišioti. O dabar tenka kęsti, kaip į tavo odą badomos adatėlės dėl tų dalykų, apie kuriuos jau šimtą kartų kalbėta, nuo kurių jau dešimtys lietų nulijo ir kokių niekada nebebus. Get over it, people.

Nusikirpau plaukus. Pečių nesiekia (buvo iki krūtinės). Malonus jausmas.
Priskynėm maišą pienių, virėm su V. pienių medų. Rezultatas - apie pusantro litro. Skystokas kažkoks, bet nėra ko paklausti, koks turi būti. Palaikysim, kiek kantrybė leis, tada reikės bandyti ragauti. Vizualiai neatrodo labai viliojančiai. Egzotika turbūt.
Šiaip gerą savaitgalį turėjau, užsitęsusį faktiškai net keturias dienas - veik vasaros dvelksmas.

I spoiled myself. I really did.
How could I recover?

  „- Be savimeilės apskritai nebūtų žmogaus! - mėgo kartoti. - Pažvelkit į mane ir pasakykit, kas aš būčiau be savimeilės.
  Tačiau Karlas gerai žinojo ir dar tris gyvenimo rato ašis. Žmogaus gyvenimas, anot jo, buvo keturašis. Gyvenimo ratas sukosi susyk ant keturių ašių. Karlas labai mėgo, kad jo paklaustų, kaip šitai įmanoma.
 - O žmogaus gyvenimas apskritai neįmanomas. Tačiau žmonės vis vien gyvena. Pasaulyje yra daugybė neįmanomų dalykų.
  Kitos trys didžiosios gyvenimo rato ašys buvo tokios: meilė, neapykanta, taip pat baimė su nežinia. Karlas labai mėgo, kad jo paklaustų, kaip nežinia gali būti ašis, ant kurios kas nors suktųsi.
  - Nežinia suteikia viltį! - pamokomai skelbdavo iškėlęs aukštyn smilių. - Jeigu viską iš anksto žinotum - neliktų jokios vilties. O be vilties apskritai nėra žmogaus. Žmogus pagal apibrėžimą yra beviltiškas padaras, turintis viltį. Kitaip tariant, apgaubtas nežinios. O dar kitaip - skendintis baimėje.
  Tais laikais žmonės išties skendėjo baimėje ir nežinioje, nes jų pasaulis pernelyg spėriai keitėsi. Karlo Fergizo santaros konstitucija buvo beveik niekam nereikalinga, nes žmonės visai netroško susikauti su Dievu ir būti didingi. Jie netgi nenorėjo rimtai pasirūpinti savimi. Didžiuma žmonių tenorėjo, kad jais pasirūpintų koks nors Didysis Tėvas, net jei jis būtų labai griežtas.“

Perskaičiau savo seną lj sąskaitą (fakju ) ir supratau, kad beveik niekas nepasikeitė. Išskyrus tuos nepastoviuosius dalykus, plius šiokias tokias amžiaus suteikiamas naujoves. Na, taip, persikrausčiau gyventi į kitą miestą, radau tai, ko ieškojau ir dar ten kažkas, bet šiaip... Net keista - tiek verkšlenau dėl mistinių senųjų laikų, o gavau suvokti, jog rašau apie tą patį. Tik kitaip.

  „Jai terūpėjo keistai suskilęs pasaulis: vienos mergaitės būrėsi po medžiu, kitos akliname koridoriuje, o ji nė prie vienų nepritapo. Lyg ir norėjo pritapti, tačiau ne taip smarkiai norėjo, kad dėl to iš tiesų stengtųsi. Jai neatrodė, kad gyvena neteisingame ar nedorame pasaulyje. Tai buvo tiesiog ne tas pasaulis. Kažkur visai greta turėjo būti kitas ir kitoks. Vien pati buvo kalta, kad nesugebėjo atrasti to tikrojo pasaulio. Eglė buvo pasmerkta gyventi ne tame pasaulyje, kol pati, savo jėgomis, neišsiverš į tikrąjį. Žvelgdavo į savo gležnas rankas, laibus pirštus ir iškart suprasdavo, kad viena niekur neišsiverš, kad jai reikia pagalbos. Kiekvieną sutiktą žmogų vertino tik taip: ar galėtų suteikti slaptąją pagalbą? Pati nesuvokė, kokią pagalbą. Jai tik atrodė, kad pasaulyje tyliai gyvena žmonės vedliai, žinantys, kurioje vietoje slypi vartai į kitokį, tikrąjį pasaulį. <...> Eglei derėjo pačiai juos susirasti.
<...>
  Anuomet pasaulis buvo minkštas ir tąsus, jame tiesiai iš oro galėjai nuausti daiktus ir žmones. Šitaip ji ir nusiaudė sau vienišių Gabrielių, nusiaudė jį iš priplėkusio mokyklos koridorių oro, klaidingai palaikiusi vedliu į kitokį pasaulį. Jis labai skyrėsi iš visų kitų paauglių, Eglė bemat įsikibo į jį taip, kad iš pradžių net išsigąsdino. Tačiau net išgąsdintas Gabis nuo jos niekad nebepaspruko.“

Ne(be)noriu nieko rašyti.
Iš anglų patikros gavau pilną dešimtuką.
Pramokau žaisti pokerį.
Augintoja jau rezervavosi bilietą į JAV.
Noriu nusirėžti plaukus.

It žirniai į sieną...

Skaitau. Trečia diena - trečia knyga.
Any suggestions on what to read?

A week without internet and nobody missed me. One of my pseudo-secret hypothesis turned out to be true. It also proved the fact that if I don't spend [too] much time in virtuality, I am sleepy, fussy, dull and bitchy, therefore computer increases my efficiency.
I have no idea why am I writing in English. Probably because it's just 24 days until the exam. Otherwise, 19 until Lithuanian one.

Entirely sick of myself. Is that too egocentric?